cypt's Reviews > W or the Memory of Childhood

Neįtikėtinai puiki, tokia, kaip ir Pereco Life, kur reikia truputį pavargti, bet galiausiai užima kvapą. Knygelė trumpa, nuo pat pradžių pakaitomis paskyriui eina du pasakojimai (stačiu šriftu ir kursyvu), jau įvade mums pasakoma, kad vienas pasakojimas - biografija, o kitas - fikcinė istorija apie paslaptingą salą - šalį W, tokia "olympic dream" (pasakoja, kaip ten klesti sporto kultas, įvairiausios rungtynės ir pan).

Autobiografinis Pereco pasakojimas liūdnas - tai pasakojimas žmogaus, kuris neturi praeities, beveik neturi prisiminimų, kurio tėvai mirė (mama Aušwice) dar jam mažam esant, kuris buvo perkėlinėjamas iš vieno internato į kitą, nuo vienos tetos kitai. Ką jis turi - tai tėvų nuotraukos ir galimi faktai apie juos, jis tyrinėja fotografijas ir bando susikurti juos sau, susikurti tą neturėtą waikystę. Stilistiškai tai atsiduria kažkur tarp "Austerlico", "Life" ir Johno Bergerio tekstų apie fotografijas - daug statikos, klaidžiojimo po įsivaizduojamą praeitį, spekuliacijos, sapno ir liūdesio.

Antras siužetas didžiojoj daly knygos man buvo pusiau mistika: pasakotoją nepažįstamas žmogus prašo surasti Gaspard'ą Wincklerį (tai juk žaislų ir puzlų kūrėjas iš Pereco "Life", kuris mirė, dėdamas raidę W!). Paskui šita pati linija virsta fikcinės šalies aprašinėjimu, kur visas gyvenimas grįstas sportu, keisčiausiom varžybom (pralaimėjusius gali nušauti, bet gali ir nenušauti, laimėtojai gauna moterų, bet laimėjimas labai keistai nustatomas, nebūtinai pagal stiprumą ar greitumą etc, pusė rugnčių atrodo kaip patyčios iš atletų). Kuo toliau, tuo sunkiau suprantama, negalėjau įsikirsti - kas čia per sportai ir kodėl. Iki galo, kol staiga iš įvairių ženklų (dryžuotos uniformos, išbalę veidai, visur mirtis) paaiškėja, kieno alegorija yra šita išgalwota, tikrai netikrowiška būtis, nes juk negali būti tikras, suwokiamas dalykas šitoks buwimas? -

How can you explain that what he is seeing is not anything horrific, not a nightmare, not something he will suddenly wake from, something he can rid his mind of? How can you explain that this is life, real life, this is what there'll be every day, this is what there is, and nothing else, that it's pointless believing something else exists or to pretend to believe in something else, that it's not even worth your time trying to hide it, or to cloak it, it's not even worth your time pretending to believe there must be something behind it, or beneath it, or above it? That's what there is, and that's all. There are competitions every day, where you Win or Lose. You have to fight to live. There is no alternative. It is not possible to close your eyes to it, it is not possible to say no. There's no recourse, no mercy, no salvation to be had from anyone. There's not even any hope that time will sort things out. There's this, there's what you've seen, and now and again it will be less horrible than what you've seen and now and again it will be much more horrible than what you've seen. But wherever you turn your eyes, that's what you will see, you will not see anything else, and that is the only thing that will turn out to be true. (p. 139-140)

But we know the world of W well enough to grasp that its most lenient Laws are but the expression of a greater and more savage irony. The apparent leniency of the rules governing promotion to official positions always comes up against the whimsicality of the Hierarchy: what a Timekeeper proposes, a Referee may refuse; what a Referee promises, a Judge may forbid; what a Judge proposes, a Manager disposes; what one Manager grants, another may disallow. High Officials have all the power; they can sanction, just as they can veto; they can uphold the choice of fate, or choose a different fatality, at random; they make the decisions, and they can change them at any time. (p. 154)

If you just look at the Athletes, if you just look: in their striped gear they look like caricatures of turn-of-the-century sportsmen as, with their elbows in, they lunge in a grotesque sprint; if you just look at the shot-putters, who have cannonballs for shot, at the jumpers with their ankles tied, at the long jumpers thudding into a sandpit filled with manure [...], if you just look and see these Athletes of skin and bone, ashen-faced, their backs permanently bent, their skulls bald and shiny, their eyes full of panic, and their sores suppurating, if you see all these indelible marks of humiliation without end, of boundless terror, all of it evidence, administered every hour, every day, every instant, of conscious, organized, structured oppression; if you just look and see the workings of this huge machine, each cog of which contributes with implacable efficiency to the systematic annihilation of men [...]. (p. 161)

Taip, pačiam gale, susijungia abi istorijos: berniuko, kuris neturi praeities, ir "fikcinės" - pernelyg neįtikėtinos, kad būtų tiesa - šalies, kuri iš jo tą praeitį atėmė. Wisa alegorija iki galo niekaip neišsiriša, jis taip tiesiai neįvardija, kas yra tie atletai su keistais treningais, kas tie jų Waldytojai, ką reiškia tas sportas, kuris tawe labai greitai nužudo. Kai tu jau supranti - kaip ir bet kokia alegorija, pasidaro skausminga ir šiurpu. Tikra traumos literatūra, nei ją išveikianti, nei išpasakojanti ar verčianti tave ją išgyventi, paimituoti. Nes tu nelabai ir gali, ne iš tavęs ji atėmė wiską. Tiesiog tikra literatūra.

Vis skaitydavau tuos debatus, kas geriau - Littelo Maloningosios ar Binet HHhH, kaip kalbėti apie tai, kas nekalbama, kur čia yra vieta fikcijai, ar jos reikia, ar ji tik užmuilina dalykus, kuriuos neaišku kaip artikuliuoti. O Perecas visa tai, pasirodo, jau parašė 1975-ais. Kodėl šita knyga nėra išversta??? Ji turi nemažai Austerlico sapniškumo, bet neturi galimai šiurpokos Austerlico istorijos (kaip Sebaldas, sako, paėmė jam be tikslo publikuoti papasakotą liudijimą). Ir labai daug neturėtos, susikurtos biografijos liūdesio. Must read. Iš tų knygų, kurios kažką neramaus, bet swarbaus tau padaro.